„Walkscape“ kaip neformaliojo švietimo praktika
Miestuose yra miestelių, į kuriuos dauguma žmonių nekreipia dėmesio. Kartais per juos žygiuoja patys to nesuvokdami, bet dažniausiai tiesiog nežino, kad jie egzistuoja. Iš pradžių architektai į šiuos naujus pastatų, tuščių automobilių stovėjimo aikštelių, aikščių, kelių ir kitų miesto objektų spiečius žiūrėjo kaip į ligas, auglius, kuriuos reikia gydyti. Jie buvo vadinami „urbanistiniu chaosu“, netvarka, kilusia iš neplanuoto atsitiktinių objektų įterpimo. Į juos buvo žiūrima neigimai, kaip į „tuštumas“, laukiančias užpildymo. Vėliau architektai suprato, kad šios „tuštumos“ ne tik laukia, kol bus užpildytos, bet ir gali tapti gyvenamosiomis erdvėmis. Šioms erdvėms tereikia suteikti naują prasmę – į jas architektai pradėjo žiūrėti kaip į galimybių erdves, galinčias suteikti prieglobstį visuomenės atstumtiesiems. Tam, kad galėtume šias erdves pažinti, reikia jose pasivaikščioti.
Architektas Francesco Careri (2006 m.), atsižvelgdamas į antropologiją ir vaikščiojimo simboliką, sukūrė naują metodą: „Pasivaikščiojimo peizažas“ (angl. walkscape). Remdamasis dadaistų, siurrealistų ir situacionistų klajonėmis po miestą, „Walkscape“ siekia įprasminti miesto „tuštumas“. Būtent tai darė „Stalker“ tyrimų grupės nariai ir kraštovaizdžio architektas Nicolò Bassetti, vaikščiodami Romos žiediniu keliu Grande Raccordo Anulare (GRA). N. Bassetti savo patirtį aprašė knygoje „Sacro Romano GRA“ (2013 m.), o išsamų „Stalker“ pasivaikščiojimų aprašymą galima rasti grupės interneto svetainėje: articiviche.blogspot.com. Tiek „Stalker“, tiek N. Basetti įvairiai tyrinėjo apleistas teritorijas. Jie savo patirtis užfiksavo sukurtuose žemėlapiuose, kuriuose atitinkamos Romos sankryžos vietos buvo pervadintos.
Taip vaikščiojimas įgauna visiškai naują prasmę ir tampa formuojančiu bei performatyviu veiksmu. Vaikščiodami po apleistas miestų erdves, susipažįstame su naujomis vietomis ir jas keičiame. Dėl šios priežasties nusprendėme išplėsti mūsų projektą „Walkscapes: miestų atnaujinimas pasitelkiant švietimą“, kad jis apimtų neformalųjį švietimą. „Walkscapes“ metu organizavome neformalius pasivaikščiojimus, siekiant įvykdyti šiuos tris uždavinius:
– Sustiprinti gyventojų ryšį su vietove, kad jie galėtų prisidėti prie miesto atnaujinimo.
– Megzti glaudesnius bendruomenės ryšius.
– Padėti piliečiams atgauti savo vietą mieste.
Norint pasiekti šiuos rezultatus, buvo nuspręsta, kad „Walkscapes“ suksis aplink tam tikrą temą, kurią pristatys gidas (arba mentorius), siekiantis užduoti dalyviams klausimus ir padėti jiems įgyti patirties. Projekto „Walkscapes“ tema yra upė, t. y. kaip upė suformavo miestą ir kaip miestas pakeitė upę. Dalyviams yra duodamas žemėlapis, užrašinės ir keletas atvirukų su klausimais, skirtais apmąstymams ir teminėms idėjoms. Šiomis priemonėmis galima naudotis visiškai laisvai. Dalyvių prašoma norima išraiškos forma savarankiškai atsakyti į klausimus ir pasidalinti savo nuomone bei jausmais. Kurso pabaigoje jų prašoma savo požiūriu pasidalinti su kitais ir kartu bandyti pateikti galimus miesto atnaujinimo pasiūlymus.
Projekto „Walkscapes: miesto atnaujinimas pasitelkiant švietimą“ vykdyta ir būsima veikla nesiekiama konkrečių rezultatų, tačiau norima pasiūlyti naujų idėjų ir taip skatinti bendruomenes užmegzti glaudesnius ryšius bei aktyviau dalyvauti miesto atnaujinime.