Taktinis urbanizmas ir kiti pagrindiniai požiūriai į tvarų urbanizmą
Ką reiškia taktinis urbanizmas?
Urbanizmas turi keletą reikšmės išaiškinimų, pirma, tai „miestiška gyvensena, taip pat dar aiškinama kaip įvairių laikotarpių, kultūrų ir šalių miestų gyventojų, pavienių socialinių grupių gyvensena“, „miesto gyventojams būdingas gyvenimo būdas“. Antroji – „miesto planavimas, arba organizuoto miesto išdėstymo (gatvių, parkų, verslo ir gyvenamųjų rajonų) sudarymas“.
Taip pat tarptautinių žodžių žodyne ši savoka apibrėžiama kaip „urbanizmas [urbanus]:
1. Sociologijos koncepcija, mėginanti pagrįsti didelių miestų augimo būtinumą.
2. XX a. I pusės architektūros (miestų statybos) kryptis, propagavusi didelių miestų su didele gyventojų koncentracija primatą.
3. XX a. literatūros ir meno kryptis; o kūriniai vaizduoja didelio šiuolaikinio miesto gyvenimą“.
Taktika taip pat turi dvi galimas reikšmes. Pirmoji reiškia „karinį manevravimą“, o antroji yra – „menas arba įgūdis panaudoti turimas priemones tikslui pasiekti“.
Apjungus ir panagrinėjus šias reikšmes, galima daryti išvadą, kad taktinis urbanizmas siekia pagerinti miesto gyventojų gyvenimo būdą mažiausiomis turimomis priemonėmis.
Taktikos laikomos alternatyvos strategijoms, o Micheal de Certeau šias dvi sąvokas apibrėžė taip:
„Strategija vadinu galios santykių apskaičiavimą (arba manipuliavimą), kuris tampa įmanomas, kai tik galima išskirti valią ir galią turintį subjektą (įmonę, kariuomenę, miestą, mokslo instituciją)“.
„Strategiją įgyvendina veikėjas, kuriam priklauso institucija ar vieta, kuris, turėdamas galios poziciją, stengiasi išplėsti savo įtaką aplinkai, kurioje yra likusieji“.
„Kitaip tariant, „taktiką“ vadinu skaičiavimu, kuris negali pasikliauti „tinkamu“ […] Taktika įsiskverbia į kito vietą fragmentiškai, neperimdama jos visos, nesugebėdama išlaikyti jos per atstumą“.
Taktika prisitaiko prie jau egzistuojančių sąlygų, kurių negalima pakeisti iš nusistovėjusios galios pozicijų.
„Tinkamas“ yra erdvės pergalė prieš laiką. Priešingai, kadangi taktika neturi vietos, ji priklauso nuo laiko – ji visada budri, ieškodama galimybių, kuriomis reikia pasinaudoti „čia ir dabar“.
Šį apibrėžimą taiko daugelis miestų turinėjimo praktikų, tačiau jis vis mažiau paplitęs tarp specialistų. Nors iš pradžių taktinis urbanizmas buvo siejamas su miesto veiksmais iš apačios į viršų, po Covid-19 pandemijos daugelis institucijų perėmė šį terminą viešosioms miestų erdvių intervencijoms projektuoti, paneigdamos pagrindinį strategijos ir taktikos skirtumą.
Kas yra taktinis urbanizmas?
2015 m. autorių Mike Lydon, Anthony Garcia išleista knyga „Taktinis urbanizmas – trumpalaikiai veiksmai ilgalaikiams pokyčiams“ (angl. Tactical urbanism short-term actions for a long-term change), kurios bendraautorė yra agentūros „Street Plan collaborative“ (liet. gatvės planinis bendradarbiavimas), bendradarbiaujančios su viešojo administravimo institucijomis, įkūrėja. Tikriausiai dėl šios priežasties skirtumas tarp taktinio ir strateginio požiūrio ėmė nykti, išleidus knygą, pavadintą naujojo požiūrio vardu.
Yra du pagrindiniai šio požiūrio skirtumai nuo ankstesnių miestų planavimo metodų:
– Pirmenybė teikiama trumpalaikiams veiksmams su mažu biudžetu, o ne ilgalaikiams projektams su didžiulėmis investicijomis.
– Daugelio dalyvių įtraukimas, priešingai nei įprasta planavimo praktika, kai miesto aplinkos projektavimas patikimas uždaroms specialistų grupėms.
Šie du skirtumai leidžia geriau įtraukti bendruomenę, kuriai skirtas miesto projektas ir leidžia atlikti eksperimentus, kuriuos galima koreguoti laikui bėgant, o ne įgyvendinti projektą po ilgus metus trukusių viešųjų darbų. Eksperimentus galima atlikti dėl nedidelio biudžeto, o teigiamas eksperimento rezultatas padidėja dėl tiesioginio būsimų naudotojų įsitraukimo.
Taigi, taktinis urbanizmas yra svarbus, nes tai miestiečių dalyvavimas kuriant ateities miestus, idėjiškai ir praktiškai prisidedant prie miestų erdvių atnaujinimo. Taktinio urbanizmo intervencijos – žaismingas būdas pagyvinti miesto erdves ir atviras pasiūlymas miesto gyventojams įsitraukti į aktyvias veiklas, susijusias su aplinka, želdiniais ir urbanistiniais elementais (kaip pavyzdžiui organizuojami „Walkscapes“), po jų aptarimai ir teikiami pasiūlymai miestų erdvių formuotojams. Žaismingos intervencijos ir tokios veiklos yra vieni efektyviausių būdų prijaukinti naujas ir atgaivinti senas viešąsias erdves, suteikti joms naują kvėpavimą ar parodyti potencialą ir visa tai yra įgyvendinamą per įvairias iniciatyvas, projektus.
Kiti požiūriai ir laipsniškas urbanizmas
Egzistuoja ir kiti požiūriai į miestų atnaujinimus: vietų kūrimas (angl. placemaking), „pasidaryk pats“ architektūra (angl. DIY architecture), miesto akupunktūra (angl. urban acupuncture) ir kt. Visi jie susiję su dviem pabrėžtais taktinio urbanizmo aspektais, kartais su keliomis skirtingomis apjungtomis operatyvinėmis priemonėmis.
Kitas apibrėžimas, kurį vis dažniau naudoja mokslininkai ir praktikai, yra „laipsniškas urbanizmas“ (angl. incremental urbanism). Šį terminą „Raumlabor“ pirmą kartą panaudojo Tempelhofo oro uoste (1 pav.), kur buvo sukurtas dinamiškas planas, galintis prisitaikyti prie naudotojų poreikių.
„Laipsniškas“ reiškia – susijęs su, esantis arba pasireiškiantis ypač mažais žingsneliais.
Ši sąvoka reiškia, kad vystoma nedaug veiklų, nebūtinai turint mažą biudžetą ar laikinai, ir kad eigoje yra galimybė keisti tiek darbotvarkę, tiek projektą.
Vienas iš pirmųjų laipsniškos urbanistikos pavyzdžių Italijoje yra projektas „Prossima Apertura“ Aprilijoje (2 pav.), kurį parengė keli partneriai, vadovaujami kolektyvo „Orizzontale“.
Šio kolektyvo, kuris paprastai įgyvendina nedidelės apimties projektus, darydamas instaliacijas, šūkis – „pasidaryk pats“ architektūra bendroms erdvėms. Projektui „Aprilia“ vietoj klasikinio projektavimo jie sukūrė procesą, kurio tikslas – suburti daug dalyvių ir daryti įvairias galimas miesto tuštumos ir apleisto parko urbanistinės transformacijos evoliucijas.
„Laipsniškas urbanizmas“ taip pat yra apibrėžtis naudojama „Global Designing Cities Initiative“ (GDCI) – programos, kurią iš pradžių parengė „Nacionalinė miestų transporto pareigūnų asociacija“ (NACTO), kad taptų nepriklausoma organizacija. Jie pradėjo plėtoti laipsnišką miestų urbanistiką 2007 m., kurdami dviračių takus ir „Niujorko aikščių“ programą.
Laipsniškas urbanizmas susideda iš šių žingsnių:
1- Rinkti bendrus pasiūlymus apie vietą, kuriuos pateikia grupė žmonių.
2- Surengti vienos dienos renginį, skirtą pristatyti galimą projektą, projekte dalyvaujančiai bendruomenei.
3- Rinkti duomenis apie konkrečią siūlomą pertvarkyti miesto erdvę.
4- Suprojektuoti laikiną intervenciją.
5- Rinkti duomenis apie galimus patobulinimus.
6- Galiausiai, jei viskas pavyksta, suprojektuoti ir sukurti galutinę tos erdvės versiją.
Kaip pabrėžta anksčiau, visi šie etapai suteikia laiko ir galimybių pataisyti projektą. Po to, kai NACTO parengė daugybę projektų, jie davė pradžią GDCI, kad šis metodas būtų taikomas ir kituose miestuose. Milane veikia AMAT, biuras, kuris plėtoja laipsnišką intervenciją į miestą, daugiausia pagal programą „Milano Piazza Aperte“ (3 pav.).
„Esto no es un solar“ – tai dar vienas projektas (4 pav.) tapęs tokio požiūrio pavyzdžiu. 2008 m., po pasaulio ir Ispanijos ekonomiką palaužusios ekonominės krizės, dviems architektams buvo pavesta parengti viešąją programą, kuri padėtų sukurti darbo vietų ir kartu atkurti apleistus miesto žemės plotus. Projekto tikslas buvo atkurti vietas, naudojant nedidelį biudžetą medžiagoms ir didžiulę darbo jėgą.
Tęsdami kelionę atgal į alternatyvių miestų problemų sprendimo metodų istoriją, Amsterdame aptiksime Aldo Van Eycko žaidimų aikšteles.
Po Antrojo pasaulinio karo Amsterdame daug miesto dalių buvo sugriauta arba apleista. Savivaldybės Miesto planavimo biuras nusprendė patikėti Aldo Van Eyck’ui nedidelį eksperimentų rinkinį, kuris turėjo būti įgyvendintas šiose apleistose miesto erdvėse, paverčiant jas žaidimų aikštelėmis (5 ir 6 pav.). Vėlesniais metais programa išsiplėtė ir buvo sukurta daugiau kaip septyni šimtai žaidimų aikštelių, kurios visos buvo skirtingos, tačiau jų dizaino principai buvo vienodi.
1- Statinys, į kurį reikia lipti, su panašiais konstrukciniais elementais, tačiau kiekvienoje vietoje sumontuotas skirtingai.
2- Integruota smėlio dėžė, visada skirtingų formų.
3- Žemės paviršiaus projektavimas iš skirtingų medžiagų, leidžiantis tinkamai pritaikyti kiekvieną naują intervenciją kiekvienoje konkrečioje miesto aplinkoje.
4- Bendruomenės dalyvavimas: pasirinkimas, kur įrengti naujas žaidimų aikšteles, greitai perėjo iš planuotojų rankų į piliečių rankas. Įgyvendinus pirmąsias žaidimų aikšteles, daugelis miestiečių pradėjo rašyti laiškus biurui, prašydami šalia jų namų įrengti naujas intervencines priemones, pabrėždami konkrečias miesto tuštumas, kurias savivaldybė turėtų pertvarkyti.
5- Bendruomenės atsiliepimai: pradėti gauti laiškai dėl įgyvendinimo, kuriuose gyventojai prašė pakeisti smėlio dėžės dizainą ir kitas detales.
6- Dažai. Kitas esminis taktinio urbanizmo ir laipsniško urbanizmo bruožas, kuris dabar yra plačiai paplitęs, iš pradžių buvo pritaikytas Van Eycko – dažai. Vienoje aikštelėje, kurią supo gretimų pastatų sienos, dailininkui Joostui van Roojenui buvo pavesta nudažyti šias aplinkines sienas abstrakčiu, bet geometriniu piešiniu, kad visos skirtingos sienos atrodytų integruotos į projektą.
Visuose šiuose naujuose metoduose labai svarbu naudoti spalvas, nes jos per trumpą laiką ir panaudojant nedidelį biudžetą vizualiai pakeičia vietą.
7- Laikinumas yra paskutinė, bet ne mažiau svarbi žaidimų aikštelių detalė. Laiko, proceso projektavimas yra esminis šiuolaikinėje miesto praktikoje. Žaidimų aikštelės turėjo būti laikinos, kaip ir visi šiame tekste pristatomi eksperimentai.
Miesto projekto tarpinių etapų projektavimas yra labai svarbus. Laikas – taip pat neoliberalios urbanistinės transformacijos įrankis. Laikiną naudojimą gali pritaikyti investiciniai fondai, kad palengvintų sandorį daugelyje urbanistinės aplinkos privatizavimo procesų. Štai kodėl kol kas vartojamas terminas „laipsniškas urbanizmas“, nes laipsniškas reiškia, kad keisis forma, bet ne nuosavybė, o laikinasis naudojimas gali keisti ne tik formą, bet ir nuosavybę, kaip, pavyzdžiui, atsitiko Manifattura Tabacchi, Florencijoje. Tuo pat metu taktinį urbanizmą gali naudoti savivaldybės, norėdamos apsimesti, kad stengiasi pagerinti miesto aplinką, kaip, pavyzdžiui, dažydamos dviračių takus. Tinkamai jų nesuprojektavus ir nepanaudojus kelių taktinių priemonių, dažyti dviračių takai tampa nenaudingi.
Išvados
Radikalių naujovių pasisavinimo problema yra neatsiejama nuo žmonijos istorijos. Radikalias inovacijas pasisavina veikėjai, bandantys iš jų pasipelnyti – jie parduoda radikalius įvaizdžius siekdami pelno ir tuo pat metu atima iš jų prasmę ir funkciją. Yra žinoma, kad „Airbnb“ sukuria vietinių butų nuomininkų ir valdytojų bendruomenes. Toks bendruomenės įsitraukimas yra priemonė, padedanti siekti didesnių visuomenės tikslų ir įgalinanti vietinius gyventojus pasipriešinti bet kokiems potencialiems apribojimams, kuriuos miesto savivaldybė gali bandyti taikyti verslui.
Akivaizdu, kad pasisavinti yra lengviau, jei tai daro strategiškai veikianti institucija arba momentinis aktyvistas (angl. instant activist) – asmuo, perimantis formalią socialinių novatorių vartojamą kalbą, bet naudojantis šią kalbą be tinkamos struktūros ir įprasta tvarka.
GDCI operaciją Milane, po kurios buvo sukurta programa „Piazze Aperte“, finansavo „Bloomberg Associates“, todėl tikėtina, kad programa buvo finansuojama dėl bendrovės darbotvarkės.
Taktinis urbanizmas – tai vartotinas terminas. Šiais laikais šį terminą vartoja ir neprofesionalai, tačiau svarbu atkreipti dėmesį į bet kokio projekto ypatumus.
Čia pristatomi projektai įvairiais būdais prisideda prie miesto aplinkos gerinimo:
1. Padeda kurti bendruomenes ir ugdyti kolektyvinę sąmonę.
2. Užtikrina susirinkimų laisvę, kuriant naujas susibūrimo erdves.
3. Užtikrina žodžio laisvę, įtraukiant piliečius į gyvenamosios aplinkos kūrimą ir kuriant naujas veiklas viešojoje erdvėje.
4. Gerina susisiekimą tiesiant dviračių takus ir vystant viešąjį transportą.
Kaip prieš daugelį metų rašė Sorkinas – žodžio, susirinkimų ir judėjimo laisvės yra pagrindiniai gero miesto bruožai.
„Jei projektas ar dizainas sustiprina vieną iš šių trijų laisvių, tai yra geras atspirties taškas“.